Noriu tavęs paklausti, ar būti egoistu - gerai? Vieni sako, kad taip, nes meilė sau reikalinga, kiti mano, kad egoizmas neleidžia pastebėti kitų, būti jautriu kitiems. Mano manymu, egoizmas yra daugiasluoksnis reiškinys, tam tikru metu tai yra natūrali žmogaus būsena, netgi būtina išgyvenimui, vėliau ta būsena transformuojasi, dėmesį perkeliant nuo “aš” į “kitas”. Pažiūrėkim, kaip tai vyksta.
Dažnai aplanko mintis, kad skiriame daug dėmesio, meilės vaikui, rūpinamės juo pamiršdami save, o jis ima ir supyksta be priežasties, jam nuolat kas nors nepatinka. Vėl bandome jam padėti, pvz.: siūlome sumuštinį, vietoj jau pagaminto, sakykim, sveikesnio maisto ar kitą drabužį vietoj nepatinkančio). Ir taip kasdien. O tada vieną dieną suprantame, kad jo egoizmas viršija visas ribas ir imame vaiką auklėti - sugėdiname, kai nemandagiai ko nors prašo, ignoruojame ir nekreipiame dėmesio, kai užsiožiuoja arba griežtai pasakome, kad nustotų taip daręs. Kartais tai suveikia, bet laikinai. Tai ką gi daryti su vaiko egoizmu? Geriausia būtų leisti vaikui jį išgyventi, sukuriant aiškias, saugias ribas - apkabinti ir pabūti šalia kai jis pyksta; priminti, kad jį mylime; pasiūlyti valgyti tai, kas paruošta, o jeigu to nenori, tiesiog leisti vaikui palaukti kito valgymo meto, nesiūlyti jam jokių užkandžių. Netarnaukime vaiko egoizmui savo paties sąskaita.
BET. Kodėl REIKIA tarnauti savo vaikui? Vaikas gimsta bejėgis ir reikalingas mūsų meilės ir globos - aiškios, ramios, kantrios. Vaikas mokosi per pavyzdį. Kuo daugiau dėmesingumo, meilės, ramių, teisingų mūsų poelgių ir reakcijų vaikas pajus, išgyvens, tuo geriau atkartos tai savo gyvenime.
Vėliau, kai vaikas paauga ir jo akiratyje atsiranda draugai, jis pats, norėdamas užmegzti santykį, prislopina savo egoizmą. O kai atsiranda savi vaikai, egoizmo (kitaip - meilės, dėmesio sau) kartais visai nelieka. Ir štai čia reikia atkreipti dėmesį ir paklausti savęs, ar prisiimdamas atsakomybę už vaikus, randu laiko savo vidinių poreikių atliepimui?
Būna taip, kad atsakomybę už vaiką ir jo gyvenimą mes sutapatiname su savo gyvenimu, ir kai vaikai paauga, pajuntame esantys atstumti, jaučiame vienatvę, atsiranda net nuoskaudų, kad tiek daug daviau, o mainais negavau nieko, likau vienas. Ir tuomet mes vėl turime išmokti būti egoistais. Pamilti save iš naujo, prisiminti save ir savo svajones ir kurį laiką pabūti tuo tikruoju egoistu, kad susigrąžintume balansą.
Vaiko egoizmas yra natūralus ir sukurtas gyvenimo aplinkybių, na o mums, kad jį susigrąžintume, reikalinga pagalba, nes mumyse sėdi daug nuoskaudų, kaltės, pykčio ir kitų jausmų, kurie neleidžia grįžti prie smagaus ir malonaus savęs pajautimo, pasitikėjimo savimi, prie sveiko egoizmo.
Jei tau tai aktualu, užsiregistruok nemokamam pokalbiui.

Comments