Esu hipnopraktikė, užsiimu regresine terapija. Dažnai girdžiu klausimą, ar ši terapija tinkama taikyti vaikams? Taip, ši praktika gana greitai keičia vaikų savijautą.
Svarbu, kad šios terapijos pagalba vaikai patys įsivardija problemą, pastebi netinkamą savo elgesį. Svarbu, kad jie patys atranda naujus elgesio modelius, bei ima juos taikyti gyvenime,
taip netinkami įpročiai natūraliai keičiami naujais.
Kaip vaikai “ateina” į terapiją? Dėl pagalbos vaikams kreipiasi tėvai, tačiau galutinį sprendimą, ar jam reikalinga, ar jis nori šios terapijos, priima pats vaikas po pirmo pokalbio, kurio metu išsiaiškiname jam svarbius ir spręstinus klausimus.
Ar yra amžiaus apribojimas? Jo tikrai nėra. Gali nuskambėti keistai, bet net ir negimęs vaikelis gali dalyvauti terapijoje. Tai įvyksta tada, kai dar besilaukianti mama regresinės terapijos pagalba išsisprendžia ją kamuojančius vidinius skaudulius, tuo palengvindama ir vaikelio būseną, jo gyvenimą.
Norint pagelbėti vaikams nuo kūdikystės iki 5 metų, dirbama su vaiko tėvais. Su 5 – 9 metų vaikais darbas vyksta tik gyvai, į pagalbą pasitelkiant žaidimą, pasakas. Darbas vyksta ne tik su vaikais, bet ir su jų tėvais. Su vaikais nuo 9 iki 12 metų vis dar susitinkame gyvai, tačiau užsiėmimai panašūs į įprastus terapijos seansus, kuriuos vedu ir suaugusiems. Susitikimai per atstumą, online gali būti praktikuojami tik nuo 12 ir daugiau metų.
Noriu pasidalinti keletu sėkmės istorijų.
Su dvylikamečiu berniuku buvome susitikę 12 kartų. Problema, kurią jis “atsinešė” - nuolatiniai konfliktai su mokytojais, draugais, sunkumai mokantis. Dėl šių problemų vaikas mokėsi namuose. Buvo nemotyvuotas mokytis matematikos, nes ji sunkiai sekdavosi, o tėčio pagalba tik didino nenorą, nes jo - tėčio - emocijos mokymo metu imdavo viršų, jos peraugdavo į nepasitenkinimą, netgi konfliktą.
Štai koks rezultatas po mūsų susitikimų: berniukas grįžo į mokyklą, jo taip nebeerzina mokytojų patarimai. Tam, kad galėtų papildomai mokytis matematikos, vaikas surado sprendimą - pats susitarė su matematikos mokytoja papildomai mokytis po pamokų.
Tėtis taip pat pradėjo keisti savo elgesį, reakciją į sūnų. Juk vaikai yra tarsi veidrodžiai, kuriuose atsispindi tėvų elgesys, emocijos..
Kita istorija apie keturiolikmetį (vaikas yra įvaikintas), kuriam visas pasaulis aplink jį atrodė kvailas: mokytojai, kurie nuolat be reikalo sako pastabas, tėvai, reikalaujantys tvarkytis ar ruošti pamokas ir t. t.
Po dešimties terapinių susitikimų rezultatas štai toks: mokykloje, kurioje paprastai susirinkdavo daugybę pastabų, dabar jų gauna vos kelias. Į gautą pastabą, vietoj ankstesnio mokytojų laikymo kvailais, sureaguoja taip:
-Ai, nesąmonę šiandien padariau!
Be to, atsirado vidinė motyvacija atlikti namų darbus, lankyti dailės mokyklą. Šie norai nebuvo jam primesti, jie pradėjo kilti iš vaiko vidaus, tai jo paties aiškiai įsivardinti siekiai. Tai yra labai svarbu. Manau, kad tai reikšmingas ir didelis mūsų darbo kartu rezultatas.