Dažnam kylantis nerimas gali būti susijęs su laikmečiu ir jo tendencijomis: informacijos gausa, kai nuomonių ir rakursų tiek, kad neįmanoma spėti jų visų aprėpti; įvairių veiklų įvairovė, o tu nespėji fiziškai dalyvauti suplanuotose ir, rodos, reikalinguose kursuose; tau jau keturiasdešimt, o vis dar trypčioji vietoje, neapsispręsdamas, kuriuo gi keliu pasukti, nes jų tiek daug…) Arba atvirkščiai: informacijos gausa iš visų pusių spaudžia ir kelia neaiškų nerimą, o tu nebežinai būdų, kaip nuo jos atsiriboti ir susigrąžinti ramybę.
Šie pavyzdžiai yra tik dalelė išorinių dirgiklių, kurie mums visiems kelia nerimą. Dažniausiai nerimas gimsta santykyje su aplinka. Kaip sau padėti? Pirmas žingsnis - „įjungti“ savo Vidinį stebėtoją ir susekti, iš kur ir kada kilo nerimo, susijaudinimo būsena? Kur yra toji mano dalis, kuri konvertuoja iš esmės nereikšmingas patirtis į patirtis, kurios daro didžiulę įtaką mano savijautai? Kai pamirštu ar net nemoku „įjungti“ savo vidinio stebėtojo, negaliu pastebėti savo gyvenime tų momentų, kurių metu atsiranda mane varginanti būsena. Būsena, kurią aš jaučiu, patiriu, nepaisant to, ar aš stebiu tai ar ne. Štai pavyzdys: turiu įdomų darbą, turiu užsibrėžtą aiškų tikslą pasiekti tam tikrą rezultatą ir, atiduodama visą save, išoriškai įsijungdama į procesą visu šimtu procentų, bet išjungdama savo vidinį stebėtoją, to rezultato ir siekiu. Ir nepaisant to, kad į darbą einu su entuziazmu, imu jaustis nuvargusi, susierzinusi, kamuoja nerimas, stresas. Kartais tokią būseną pavadiname perdegimu… Tiesiog nepastebėjau, kad ir šiame, sakytume, įdomiame ir prasmingame darbo procese, man reikėjo pailsėti, kad ne su viskuo ir visais norėjau sutikti, bet sutikau, ne viską norėjau veikti, bet veikiau, ne viskas man patiko, bet nekreipiau į tai dėmesio. Kai esame išoriniuose procesuose, mes tuo pat metu esame ir vidiniuose procesuose, patikėkite. Tačiau vidinių procesų nepastebėdami, juos ignoruodami paliekame juos neišspręstus, todėl kaupiasi nerimas, stresas, įtampa... Taip prarandame balansą tarp loginio ir emocinio intelekto. Vis daugiau pirmenybės teikiame loginiam intelektui - žinioms, jų sisteminimui, apjungimui, panaudojimui, nekreipdami dėmesio į savo vidinius poreikius. Jiems, kaip ir išoriniams poreikiams, reikia dėmesio ir resursų. Kur jų gauti? Pasitelkti į pagalbą Vidinį stebėtoją. Kaip minėjau anksčiau, pirmas žingsnis – kuo dažniau atkreipti dėmesį į savo vidinius poreikius (stebėti ką noriu valgyti, o ko - ne, su kuo sutinku, o kas mane erzina ir pan.). Kitas žingsnis, bandyti atsekti, pajusti kada prasidėjo, kada pirmą kartą pajutau tokį jausmą, su kuo jis susijęs? Ir trečias žingsnis, keisti susiformavusius elgesio modelius, tai keis ir būseną, ir vidinius pojūčius.
Galiu padėti tau pajusti Vidinio stebėtojo būseną ir jo teikiamą resursą. Tai suteikia jėgų ir padeda pasipriešinti gyvenimo inercijai. Atsiveria tavo gyvenimas - autentiškas, ramesnis, tikresnis.
