Mes kiekvienas patiriame baimės jausmą. Baimės riba, intensyvumas įvairiose aplinkybėse būna skirtingas. Pavyzdžiui, mane apima baimė, kai reikia lipti ant scenos sakyti kalbą, bet ji stebuklingai dingsta iš karto, kai pradedu kalbėti. Tačiau baimė kartais gali būti tokia stipri, kad aš imsiu ir neišdrįsiu užlipti ant scenos arba užlipusi nepasakysiu to, ką norėjau pasakyti. Man tereikia žengti žingsnį, bet aš bijau, jaučiu jaudulį, didžiulį nerimą. Ko aš bijau? Kokia aš bijau būti? Bijau būti bloga, bijau būti atvira ir pasirodyti silpna, netobula.
Pažiūrėkime, kokios yra nuostatos, kurios tam tikrose situacijose sukelia baimės pojūtį.
Pirma - mėgdžiojimas. Mes augame ir mokomės pažinti pasaulį per mėgdžiojimą. Pavyzdžiui, vaikas mato, kad mama baiminasi, kai tėtis agresyviai, piktai kalbasi su ja ar kitais artimaisiais. Vaikas nesąmoningai priima mamos reakciją kaip reikalingą, būtiną, o vėliau bet koks pakeltas balsas jam kelia baimę. Psichikoje nėra sąmoningumo, nesvarbu ar reakcija pozityvi, ar negatyvi, ji formuoja nuostatą ir jausmą.
Antra - tiesioginė įtaiga, kuri įsirašo mūsų pasąmonėje kaip tiesa. Pavyzdžiui, mama sako: “Nevalgyk šokolado - išbers”, “Negerk šalto vandens – skaudės gerklę.” Šių įtaigų pasekmes pajuntame per kūno simptomatiką - alergija, dažnas gerklės skausmas ir pan.
Trečia - išgyventa patirtis. Ir tai ne visada yra tik mūsų pačių išgyventa patirtis. Pavyzdžiui, aš mačiau, kaip draugui įkando šuo. Ne man įkando šuo, ir, juolab, aš nesu tas šuo. Aš tik tos situacijos stebėtojas, bet tai išgyvenu jautriai, dramatiškai ir… priimu tai kaip savo patirtį. Nemaloni reakcija, bauginantis momentas lieka mano pasąmonėje kaip pavojingas ir sukelia šunų baimę.
Be šių nuostatų, yra trys faktoriai, kurie turi sukristi vienu metu vienoje vietoje, vieno įvykio, potyrio metu tam, kad baimės jausmas įsitvirtintų pasąmonėje.
Patirtis turi būti dramatiška. Dramatiška – tai stiprus emocinis išgyvenimas (liga, prarasti pinigai, nemalonus pokalbis ar pan.) Kitas faktorius – izoliacija. Įvykis išgyvenamas vienatvėje, nepaisant to, kad tuo metu žmogus gali būti apsuptas minios, tačiau patirtis jaudina asmeniškai jį, jis jaučiasi vienišas. Trečias faktorius – netikėtumas. Patirtis turi būti netikėta, nelaukta. Esant šiems faktoriams, pasąmonėje beveik visada užfiksuojamas baimės jausmas, kuris pasikartos.
Pirmoji pagalba - išeiti iš izoliacijos, nelikti vienam su savo reakcija, jausmu. Padėti gali tik socialinis kontaktas. Kitas žmogus neturi nei mokyti, nei patarinėti. Užtenka to, kad jis klauso. Deja, čia neveikia dienoraščio rašymas, piešimas ar kitokia solo terapija.
Įdomu, kad mūsų psichika neturi limitų, apibrėžtų ribų, ji metaforinė. Gali pamatyti stulpo šešėlį, kuris primins žmogų ir tai gali sukelti daug jausmų, malonių arba ne. Nėra ir laiko limito. Atrodo, esi čia ir dabar, bet staiga persikeli į prisiminimus, kai esi 2 – 3 metai. Ir staiga kūne kyla reakcija. Tai kažkada išgyventa patirtis ir toje patirtyje susiformavęs jausmas, reakcija. Kai grįžtame savo gyvenimo istorijoje prie tų nuostatų, kurias formavo įvairios patirtys, galime keisti savo reakcijas, pojūčius. Koks tokio darbo su savimi rezultatas, sakysite? Nebekamuoja baimės jausmas, atsiranda daugiau vidinės laisvės, pasitikėjimo, mažiau kategoriškumo.
Aš galiu padėti ir būti saugiu vedliu, padedančiu tau surasti pirmines situacijas, sukėlusias konkrečią baimę ir keisti reakcijas, pojūčius tam, kad tavęs nebekamuotų toji baimė.
Užsirašyk nemokamai konsultacijai
Comments