Keturios vaikystėje pasirinktos rolės: ar atpažįsti savąją?

Nuo pat gimimo žmogus atsineša prigimtinį poreikį būti ryšyje – jaustis matomas, priimtas, mylimas.

Mūsų reikšmingumo pojūtis yra gyvybiškai svarbus, nes išlikimas planetoje visada buvo susijęs su bendruomene: kiek aš čia svarbus, kiek esu susijęs su tuo, kas vyksta aplink.

Maži vaikai dar nesupranta gyvenimo dėsnių – jie mąsto paprastai:

• „Jei mama manęs nepastebi, gal ji labiau myli mano brolį…“

• „Jei brolis protingesnis, gal aš nesu toks svarbus.“

Tokios patirtys gali suformuoti gilų įsitikinimą:

„Aš nesu pakankamai vertingas.“

Norėdamas vis dėlto būti pastebėtas, vaikas nesąmoningai pasirenka vieną iš keturių vaidmenų.

Keturi vaikystėje susiformuojantys vaidmenys

1️⃣

Būti geriausiu (Perfect)

Vaikas mokosi, kad „būti geriausiu“ reiškia būti reikalingu.

👉 Tačiau dažnai jis girdi meilės žodžius ne už tai, kad yra, o už tai, ką nuveikė: myliu tave, nes tu mokaisi dešimtukais, myliu, nes susilankstai drabužius...

Suaugęs „geriausias“ tampa darboholiku, nepripažįstančiu poilsio. Jo konkurencingumas atstumia kitus, o vienišumo jausmas tampa neišvengiamas.

Išsilaisvinti padeda suvokimas, kam jis vis dar nori įrodyti savo vertę – mamai, tėčiui ar kolegoms?

2️⃣

Būti ligoniu (I am sick)

Vaikas, trokštantis dėmesio, bet jo negaunantis, gali pasirinkti sirgti, nes liga užtikrina rūpestį ir dėmesį. Jeigu tai alergija, jis nuolat tepamas įvairiais kremais, ieškoma specialaus maisto ir panašiai.

👉 Tokiu būdu jis gauna patvirtinimą: „Aš svarbus, nes manimi rūpinasi.“

Suaugęs žmogus linkęs į hipochondriją. Kartais šią rolę „užima“ ne vaikas, o vienas iš tėvų - nuolat sergantis ir besikundžiantis sveikata.

3️⃣

Būti globėju (I am carer)

Bijodamas būti atstumtas, vaikas tampa nepakeičiamu per rūpestį kitais – jis padeda, tvarko, guodžia.

👉 Dažnai tokie žmonės renkasi profesijas, susijusias su pagalba: gydytojas, terapiautas, slaugytojas.

Suaugę jie neretai pamiršta save – duoda daug, bet mažai gauna.

Išsilaisvinti padeda suvokimas, kad kaip kvėpavime, taip ir gyvenime turi būti ritmas: priimti tiek pat, kiek duodi.

4️⃣

Būti maištininku (I am difficult)

Jeigu kiti vaidmenys užimti, vaikas renkasi maištauti. Jis kelia triukšmą, reikalauja dėmesio. Jis įpranta dėmesį gauti tik per konfliktus.

👉 Suaugęs „maištininkas“ dažnai linkęs į priklausomybes arba elgesį, kuris kenkia pačiam pvz. ekstremalus sportas.

Maištas tampa būdu pasakyti: „Pažiūrėkite į mane!“

Kodėl svarbu atpažinti savo vaidmenį?

Ką tai keičia?

Atpažinę savo vaidmenį, galime nustoti su juo tapatintis. Aš esu vertas meilės ne todėl, kad esu geriausias, sergu, rūpinuosi kitais ar maištauju. Aš esu vertas tiesiog todėl, kad esu.

Kai supranti, kokią rolę pasirinkai tu ar tavo artimieji, atsiranda galimybė ištrūkti iš užburto rato. Meilę gali gauti ne per vaidmenį, o už tai, kad tiesiog esi.

Įdomu tai, kad partnerystėje retai susitinka du to paties vaidmens žmonės.

• „Globėjas“ dažnai pritraukia „ligonį“.

• „Geriausias“ renkasi „maištininką“.

Taip sukuriama pusiausvyra… bet ir nauji iššūkiai.

Kai supranti, kokią rolę pasirinkai tu ar tavo artimieji, atsiranda galimybė ištrūkti iš užburto rato. Meilę gali gauti ne per vaidmenį, o už tai, kad tiesiog esi.

Klausimai savirefleksijai

• Kokį vaidmenį pasirinkote augdami?

• Kodėl, jūsų manymu, būtent šį?

• Ar vis dar nešatės jį į suaugusio gyvenimą? Jei taip, kodėl?

• Kokius vaidmenis atliko jūsų šeimos nariai? Ar jie vis dar kartoja tas pačias roles šiandien?

• Kaip šios rolės paveikė jūsų santykius?

• 
  

✨ Mažas pratimas šiandien

Šiandien pastebėk save: kada elgiesi pagal savo „vaidmenį“?

Sustok akimirkai ir paklausk:

„Ar aš tikrai privalau taip elgtis, ar galiu pasirinkti kitą būdą būti mylimas?“