Baimę, nerimą, kaltę išgyvename ne tik savo viduje. Mūsų kūnas visas emocijas išgyvena labai aiškiai ir netgi jas sustiprina - kai mus apima stiprūs jausmai, pasireiškia pykinimas, įtampa, galvos skausmas, rakina nugarą ir pan.
Mūsų psichika, protas neskiria metaforinio ir realaus saugumo ir nesaugumo. Iki penkerių metų į pasaulį žiūrėjome be kritinio mąstymo, atvirai, plačiai atmerktomis akimis. Lygiai taip pat atvirai stebėjome ir suaugusius - kaip jie elgiasi tam tikrose situacijose, ką kalba jų kūnai, ne tik jų burnos.. Visa tai gėrėme ne tik jausmais, bet ir visu savo kūnu. O prisiminimai lieka kūne. Buvo daug saugių momentų, bet buvo ir tokių, kurie kėlė įtampą - tėvų barniai, jų skyrybos. Visuose prisiminimuose - ir atkeliaujančiuose iš vaikystės, ir iš tolesnio gyvenimo - įsijungia kūnas. Kūnas viską jaučia čia ir dabar, nors prisiminimas iškilo iš toli. Jam įsijungia programa: “Praeities nėra, viskas vyksta dabar!” Iškilus prisiminimui, mūsų vidinis navigatorius nesąmoningai veda mus ir, jeigu nėra vidinio stebėtojo, kuris padeda pajusti ir sustoti ties tais kvazi jausmais, tuomet kylančios įtemptos reakcijos iškyla vėl ir kūną pradeda kaustyti baimė, nerimas. Atrodo, kad tuo metu net negali eiti į socialinį kontaktą, nes gali „neteisingai išsakyti savo nuomonę“. O atsitinka ir taip, kad eini į kontaktą toje situacijoje, kuri iškėlė konkrečią reakciją ir reaguoji ne savo, o kažkieno kito būdu - kažkada girdėtu, matytu, įstrigusiu…
Yra posakis, kad jausmas kviečia veiksmui. Veiksmas tai - pasirinkimas. Dar sakoma, kad savo silpnybę reikia perkelti į veiksmą. Pasižiūrėti savo baimei (kaltei, įtampai, sustingimui) į akis, taip sakant. Tik dažnai mūsų „silpnybės“ ir mūsų jausmus atliepiantys simptomai kūne, stabdo nuo bet kokio veiksmo ir mes… supasuojame. Neišdrįstame veikti, nes mus stabdo ne tik emocijos, bet ir kūnas, kuris sukelia fizinius negalavimus: galvos skausmą, silpnumą, pykinimą.
Ką su tuo daryti? Galime savo, pavyzdžiui, kaltės jausmą, kurį nuolat jaučiame santykyje su įvairiais žmonėmis, įvairiose situacijose, keisti kitu. Bet, kad įsikaltas jausmas daugiau nekamuotų, reikia pajusti ir išgyventi tą situaciją, kurioje šis jausmas gimė ir keisti savo poziciją bei savo jausmą joje. Ir tai galima padaryti! Savo „emocinės gyvenimo istorijos perrašymui“ geriausia rinktis pagalbą. Juk dantų mes netaisome patys, o kreipiamės į dantistą. Čia taip pat reiktų kreiptis į specialistą - žmogų, kuris saugiai palydėtų iki situacijų - svarbių ir reikalingų vidinio pojūčio kaitai. Ir čia, deja, nesuveiks knygos, gyvenimo tiesų kausymasis, nes jos, gyvenimo istorijos, visų yra individualios ir skirtingos.
Darbą su savimi dar vadinu „vidine higiena“. Jei tau tai svarbu – parašyk.
